Monika Vasylienė: Klaipėdos rajonas jūrinės valstybės kontekste

Istorija ir turizmas – tai sritys, kuriomis aš gyvenu. Tuo domiuosi jau nuo mažų dienų, su tuo susijusi ir mano darbinė veikla. Esu tas žmogus, kuris turi kuo daugiau pažinti ir sužinoti, taip pat supažindinti ir kitus. Nuolat rengiu įvairias ekskursijas po Klaipėdos kraštą, Gargždus, nes tik žinodami savo istoriją, mes galime drąsiai žengti pirmyn.

Ką jūra reiškia Klaipėdos rajonui?

2023 metai – ne tik Klaipėdos prijungimo, bet ir Lietuvos, kaip Jūrinės valstybės, šimtmetis. Tačiau ir šiandien lietuviui jūriniai reikalai asocijuojasi tik su išskirtinai Klaipėdos, Palangos, Šventosios ir Kuršių nerijos reikalais. Nors Lietuva turi gilias ir senas jūrines tradicijas, bet tik XIX amžiuje buvo pradėta ieškoti būdų „atgręžti“ lietuvių požiūrį į save, kaip į jūrinę tautą. . Daugelį amžių lietuviams vanduo – ne jungiantis tiltas, o siena, kuri skyrė gentis – kuršius ir žemaičius, valstybes.

Bet ir Klaipėdos rajonui jūriniai reikalai gali tapti jungiamąja grandimi per vidaus vandenis – dėmesys švietimui, istorijai, kultūrai. Tam padėti gali tik nuosekli visos Vakarų Lietuvos ir Klaipėdos rajono jūrinė politika. Šiuo tikslu Lietuvos Respublikos Seime yra kuriama Jūrinių reikalų komisija. Jos paskirtis – apjungti bendruomenes ir jūrinę kultūrą puoselėjančias organizacijas, padėti kuriant nacionalinę jūrinę strategiją.

Minijos upė nuo seno tarnavo kaip greitesnio susiekimo su pajūriu trasa, o pirmosios Lietuvos Vyriausybės projektas – Žemaičių plento tikslas padėti tautiečiams greičiau pasiekti pajūrį, susipažinti su ja ir taip išauginti poreikį gyventi ne šalia jūros, o su jūra. Tai galėtų tapti svariu argumentu ir mums prisijungiant prie šio svarbaus sektoriaus.

Klaipėdos rajonas, save pozicionuodamas kaip keturių vandenų kraštas ir būdamas puikioje geografinėje padėtyje tarp jūros ir kontinento, gali dar labiau suklestėti. Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų konferencijos, vykusios birželio 30 – liepos 1 d., metu buvo pabrėžta, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, privalo bendradarbiauti jūrinio saugumo ir gynybos klausimais.

Klaipėdos rajone būtų galima ugdyti būsimąją kartą, kuri studijuos ir dirbs kibernetinio saugumo srityje, moksleivius skatinti domėtis laivavedyba ir kitais jūriniai reikalais neformaliojo ugdymo pagalba. Jūrinės krypties studijos ir darbas jūrinėje infrastruktūroje nėra tik Klaipėdos miesto prerogatyva.

Didesnis Minijos ir Vilhelmo kanalo bei jų pakrančių įveiklinimas gali būti puikus šuolis skatinant didesnį jūrinį-vandens turizmą. Todėl būtina žvelgti plačiau. Vis populiarėjantis turizmas kaimyninės Latvijos pajūrio ruože skatina Vakarų Lietuvą atsigręžti į savo turizmo išteklius ir stengtis prisivilioti latvių turistus ne tik į tradicines vietas, tokias kaip Klaipėda, Palanga ar Kuršių nerija, bet ir į nuošalesnes sodybas, edukacijas bei kitas pramogas organizuojančias įstaigas, miestelius.

Formuojant naujus turizmo produktus būtina nepamiršti bendros abiem šalims kuršių genties istorijos ir kultūros. Taip pat Klaipėdos rajonas nėra išnaudojęs puikios galimybės uždirbti kruizinių laivų sezono metu, nes tik Gargždų krašto muziejus ir Lapių bendruomenė sulaukia dėmesio iš tokio tipo paslaugas organizuojančių įmonių. O užsienio turistus domina ne tik tradiciniai maršrutai po Klaipėdos, Neringos ir Palangos miestus, Ventės ragą, bet ir galimybė pažinti kitus Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos amatus bei folklorą.

Artėjant Tilžės akto šimtmečio jubiliejui, atskiro dėmesio yra vertos tos asmenybės, kurios nuosekliai dirbo dėl Klaipėdos krašto prijungimo – Ieva Simonaitytė ir Šlapšilės kaime gimęs Akto signataras Jurgis Lėbartas. Visuomenės ir politinis veikėjas, knygelių leidėjas, Tilžės akto signataras, viena pagrindinių Klaipėdos atvadavimo figūrų, LDK Gedimino ordinu apdovanotas J. Lėbartas Klaipėdos rajone nėra sulaukęs jokio dėmesio. O I. Simonaitytė, Mažosios Lietuvos metraštininkė, savo kūrinyje „Pavasarių audroj“ ne tik aprašė Klaipėdos sukilimą, bet ir aktyviai jį rėmė. Todėl už Lietuvos interesų gynimą buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medaliais.

Klaipėdos rajonas galėtų tapti jūrinės kultūros teritorija, viena pagrindinių grandžių jūrą priartinant prie visos Lietuvos sąmonės. Siekiant įgyvendinti šią principingą užduotį, yra būtina suvokti jungiamąją savo vidaus vandenų (marių, upių, ežerų) ir eksploatavimo, sausumos kelių reikšmę, domėtis jūrinės valstybės kūrimui nusipelniusiomis ir mūsų rajone gimusiomis asmenybėmis.